Sugrįžau į Lietuvą. Šiek tiek apie tai, koks buvo tas kelias.

Žvilgteli per mažą apvalų langelį į įvairiaspalvius kvadratėlius iš aukštai. Kažkoks graudulys apima visą kūną. Tai, ką matai, yra tavo gimtinė su viskuo kuo blogu ar geru (tą akimirką tai ne taip ir svarbu, o net ir kirtimų gargarai atrodo nuostabiai).

Dar pora minučių ir lengvu guminiu trinktelėjimu lėktuvas pasiekia Vilniaus oro uosto taką. Lėktuvui vis dar lekiant milžinišku greičiu- keleiviai tradiciškai jau ploja padėkos maršą. Visi sveki ir gyvi sugrįžo į Lietuvą (na su tais plojimais dar reikėtų palaukti)... Lėktuvas stoja ir širdis nerimsta kas bus. Bet juk per septynetą mėnesių Vilnių ir visa kita tebeturėčiau matyti tokį patį, kokį palikau... Lėktuvas galutinai susitojo (taigi, mielieji, dabar jau galite tikrai ploti, nes pirmą kartą kai plojote betkada dar galėjome prisitrėkšti :D).

Vilnius vis dar pasitinka tik su džiaugsmingom emocijom, nes tas mūsų mažytis oro uostukas tikra atgaiva sugrįštant. Kelias nuo lėktuvo iki taksi vos keletą minučių su visais patikrinimais :) Taksi praleidžiam ir pasirenkame įdomesnę priemonę- autobusąąąąąąą :) Buvo smagu, lyg ir nauja sistema čia įdiegta. Nei tašės sunkumas, nei nuovargis po darbo ir visos nemigo nakties neturėjo jokios reikšmės džiaugtis savo trumpu sugrįžimu gimtinėn.

Visas nuostabias ir ne tokias nuostabias smulkmenas praleiskime, nes nenorėsu rašyti visų mano dviejų savaičių Lietuvoje. Tik keletą įžalgų.

Išvažiavimo svetur nauda yra ta, kad supranti kiek daug Lietuva turi potencalo augti. Kiek daug joje galimybių daryti ir kurti. Pasaulis didelis ir jame sukasi idėjos, o šis amžius suteikia tau daug informacijos kaip savo svajones pasiekti. Tikriausiai vienas iš svarbiausių dalykų norint kažką įgyvendinti yra MYLĖTI tai ką darai. Daryti tai tiesiai iš savęs negalvojant koks būsi ar nebūsi turtingas po to. Nes laimingas ne tas, kuriam daug reikia, o tas, kuriam užtenka.
Vilnius auga, gimtas miestas Druskininkai auga, todėl tikiu, kad ir visa Lietuva kartu keičiasi tik į gerąją pusę. Nebuvau čia septynis mėnesius ir jau pirmą dieną vaikščiodamas VIlniaus gatvėjims
negaliu atsižavėti jo nauju veidu. Žinoma, kad dvasia yra sena, bet viskas aplinkui keičiasi. Matau, kad daug žmonių sugrįžta su naujomis idėomis ir tai gera žinoti. Jeigu kas nors paklaustų- galėčiau išvardinti bene kelias dešimtis naujai atsidariusių Vilniaus vietų vos per tuos trumučius septynetą mėnesių (atkreipiau dėmesį į tai, nes maitinimo verslo veikla man įdomi). Išvada, kad visko tiek daug per taip trumpai yra geras rezultatas. Pliusas.

Kitas pliusas, kuris jau seniai egzistavo, tai miesto grožis ir jaukumas. Galėčiau jame būti ir būti iki pat sutemų ir aušros.

Kai kas taip pat išliko ir dar ilgai nesikeis. Tai smirdantys prigrūsti autobusai, kuriuose tik ir galvoji, kad "gal geriau aš eisiu pėsčiomis". Mieste daug pabodusios kasdienybės nualintų žmonių. Jų veiduose matai kompleksus, nepasitikėjimą ir baimes. Tai matau ne tik būdamas Lietuvoje. Tai matau ir sekant naujienas esant Londone. Tai trukdo ir būdamas tokios būsenos niekada nepastebėsi galimybių, o jeigu ir pastebėsi- netikėsi. Gal būtent todėl man patinka vaiksčioti tik Vilniaus centro gatvėmis, kur žmonės čia atrodo skirtingi. Jie švyti.

Ateityje, atsikandęs pasaulio įvairovės, supratęs ko pats noriu ir įijęs daugiau patirties, čia ir norėsiu gyventi. Tikiuosi, kad per tą laiką viskas ir toliau keisis tik į gerąją pusę (augant naujai kartai kitaip būti ir negali).

Dvi savaitės praėjo kaip viena diena.

Lėktuvas pakelia sparnus keliui namo. Namo- nes mano namai yra pasaulis. Tai vis labo tas pats apskritas, mėlynas rutulys. Ta pati mūsų visų žemė. Esame prie jos prilipę :) Atsiradom čia ne savo valia, bet valstyvių ribas nusipaišėme patys. Sėkmės visiems, ačiū, kurie manęs laukė- svajosiu sugrįžti ir vėl ;)

Ačiū, kad skaitėte.