Sugrįžau į Lietuvą. Šiek tiek apie tai, koks buvo tas kelias.

Žvilgteli per mažą apvalų langelį į įvairiaspalvius kvadratėlius iš aukštai. Kažkoks graudulys apima visą kūną. Tai, ką matai, yra tavo gimtinė su viskuo kuo blogu ar geru (tą akimirką tai ne taip ir svarbu, o net ir kirtimų gargarai atrodo nuostabiai).

Dar pora minučių ir lengvu guminiu trinktelėjimu lėktuvas pasiekia Vilniaus oro uosto taką. Lėktuvui vis dar lekiant milžinišku greičiu- keleiviai tradiciškai jau ploja padėkos maršą. Visi sveki ir gyvi sugrįžo į Lietuvą (na su tais plojimais dar reikėtų palaukti)... Lėktuvas stoja ir širdis nerimsta kas bus. Bet juk per septynetą mėnesių Vilnių ir visa kita tebeturėčiau matyti tokį patį, kokį palikau... Lėktuvas galutinai susitojo (taigi, mielieji, dabar jau galite tikrai ploti, nes pirmą kartą kai plojote betkada dar galėjome prisitrėkšti :D).

Vilnius vis dar pasitinka tik su džiaugsmingom emocijom, nes tas mūsų mažytis oro uostukas tikra atgaiva sugrįštant. Kelias nuo lėktuvo iki taksi vos keletą minučių su visais patikrinimais :) Taksi praleidžiam ir pasirenkame įdomesnę priemonę- autobusąąąąąąą :) Buvo smagu, lyg ir nauja sistema čia įdiegta. Nei tašės sunkumas, nei nuovargis po darbo ir visos nemigo nakties neturėjo jokios reikšmės džiaugtis savo trumpu sugrįžimu gimtinėn.

Visas nuostabias ir ne tokias nuostabias smulkmenas praleiskime, nes nenorėsu rašyti visų mano dviejų savaičių Lietuvoje. Tik keletą įžalgų.

Išvažiavimo svetur nauda yra ta, kad supranti kiek daug Lietuva turi potencalo augti. Kiek daug joje galimybių daryti ir kurti. Pasaulis didelis ir jame sukasi idėjos, o šis amžius suteikia tau daug informacijos kaip savo svajones pasiekti. Tikriausiai vienas iš svarbiausių dalykų norint kažką įgyvendinti yra MYLĖTI tai ką darai. Daryti tai tiesiai iš savęs negalvojant koks būsi ar nebūsi turtingas po to. Nes laimingas ne tas, kuriam daug reikia, o tas, kuriam užtenka.
Vilnius auga, gimtas miestas Druskininkai auga, todėl tikiu, kad ir visa Lietuva kartu keičiasi tik į gerąją pusę. Nebuvau čia septynis mėnesius ir jau pirmą dieną vaikščiodamas VIlniaus gatvėjims
negaliu atsižavėti jo nauju veidu. Žinoma, kad dvasia yra sena, bet viskas aplinkui keičiasi. Matau, kad daug žmonių sugrįžta su naujomis idėomis ir tai gera žinoti. Jeigu kas nors paklaustų- galėčiau išvardinti bene kelias dešimtis naujai atsidariusių Vilniaus vietų vos per tuos trumučius septynetą mėnesių (atkreipiau dėmesį į tai, nes maitinimo verslo veikla man įdomi). Išvada, kad visko tiek daug per taip trumpai yra geras rezultatas. Pliusas.

Kitas pliusas, kuris jau seniai egzistavo, tai miesto grožis ir jaukumas. Galėčiau jame būti ir būti iki pat sutemų ir aušros.

Kai kas taip pat išliko ir dar ilgai nesikeis. Tai smirdantys prigrūsti autobusai, kuriuose tik ir galvoji, kad "gal geriau aš eisiu pėsčiomis". Mieste daug pabodusios kasdienybės nualintų žmonių. Jų veiduose matai kompleksus, nepasitikėjimą ir baimes. Tai matau ne tik būdamas Lietuvoje. Tai matau ir sekant naujienas esant Londone. Tai trukdo ir būdamas tokios būsenos niekada nepastebėsi galimybių, o jeigu ir pastebėsi- netikėsi. Gal būtent todėl man patinka vaiksčioti tik Vilniaus centro gatvėmis, kur žmonės čia atrodo skirtingi. Jie švyti.

Ateityje, atsikandęs pasaulio įvairovės, supratęs ko pats noriu ir įijęs daugiau patirties, čia ir norėsiu gyventi. Tikiuosi, kad per tą laiką viskas ir toliau keisis tik į gerąją pusę (augant naujai kartai kitaip būti ir negali).

Dvi savaitės praėjo kaip viena diena.

Lėktuvas pakelia sparnus keliui namo. Namo- nes mano namai yra pasaulis. Tai vis labo tas pats apskritas, mėlynas rutulys. Ta pati mūsų visų žemė. Esame prie jos prilipę :) Atsiradom čia ne savo valia, bet valstyvių ribas nusipaišėme patys. Sėkmės visiems, ačiū, kurie manęs laukė- svajosiu sugrįžti ir vėl ;)

Ačiū, kad skaitėte.

Vakar buvo atidaryta pirmoji mano fotografijos darbų paroda. Ačiū visiems.

Į Londoną išvažiavau turėdamas savyje daug svajonių ir viena iš jų buvo fotografijos studijos. Pastaruoju metu daug masčiau ar tikrai to noriu, nes tas kelias nėra trumpas ir jėgų tam gali užtekti tiktai tada, jeigu tikrai žinai, kad tas kelias yra TAVO. Retkarčiais tikiu likimu ir jo siunčiamais ženklais. Tereikia tai pastebėti. Vienas iš jų manęs sulaukė visiškai netikėtai vakar.

Vakar Druskininkuose buvo atidaryta mano pirmoji vieša ir gyva fotografijų  paroda, kuo labai džiaugiuosi. Gaila, manęs ten nebuvo ir negalėjau pabendrauti su visais, tačiau buvo mano Sesė, kuri ir atstovavo mane :) Šiuo įrašu norėjau jai ir padėkoti, nes ji daug prie to prisidėjo. Taip pat dėkoju jos mokytojui Virginijui Sutkui ir visiems visiems, kurie yra prisidėję organizuojant ar kaip nors kitaip (įskaitant visus mano draugus bei pažįstamus, kurie nors kartą yra paraginę mane nenuleisti rankų ir įvertino). Ačiū už tą geltoną gėlę, kurios taip pat negalėjau atsiimti dėl atstumo ir laiko stokos.

Parodą galite pamatyti žymiojoje prancūziškų bandelių kepyklėlėje Druskininkuose. Adresą tikriausiai visi žino. O kas nežino- jį surasite čia.

Pridedu keletą fotografo Gintaro Žilio užfiksuotų akimirkų (ačiū jam už tą pridėtą labai simbolinę Lietuvos vėliavos ir gandro nuotrauką).

 

 

  

 http://www.efoto.lt/user/51058/nuotraukos/geriausios 

Kur eiti? Išblaškymas, koncentracija ir meditacija.

Du mėnesiai Londone, atrodo, kad visas pusmetis ar netgi daugiau. Ne dėl to, kad pabodo ar kaip nors prailgo, o būtent todėl, kad visko koncentruotai ir labai daug įvyko. Kaip kažkada minėjau, jog kartais ir per visus metus tiek visko neišgyveni, kaip per pastarąjį poros mėnesių laikotarpį Londone ir paskutinį mėnesį Lietuvoje prieš išvykstant. Vis gi juk Londonu jau kurį laiką gyvenau dar prieš pirkdamas bilietą. Kas kartą vis bandžiau išsivaizduoti kaip viskas bus, ką veiksiu, kaip planuosiu ir tuomet viskas atrodė pakankamai aišku. Visi tikslai ir svajonės sudėlioti į savo lentynas su beveik konkrečiomis tikslų įgyvendinimo datomis.

Ne visos tos patirtos emocijos malonios, nes kitaip ir būti negali. Visi atsisveikinimai su Lietuva nori nenori skaudina labiausiai. Tai grūdina ir padaro tave stipresnį. Tačiau pats išsiskyrimas su savo gimtine padeda dar labiau mylėti savo šalį ir branginti viską ką turi ir ką joje palikai. Gal ne veltui sako, kad kai negyveni tėvynėje esi didesnis patriotas. Dabar yra kitas didelis miestas, didelės galimybės ir tiek maža laiko viskam. Atstumai čia labai dideli ir kiekvieną savo žingsnį turi tarsi apmąstyti. Visur tas efektyvumo siekimas, jeigu nori laiko nešvaistyti turi planuoti, o per laisvadienį tiesiog leidi sau apie nieką negalvoti ir savęs nevaržyti su žodžiu "turiu".

Taigi straipsnis vadinasi koncentracija ir meditacija. Norėjau parašyti būtent apie tai, nes dideliame mieste, kuriame yra visos galimybės labai svarbu nepasimesti. Ypač tokioms "svarstyklėms", kaip aš. Praėjus tam tikram adaptaciniam laikotarpiui (manau, kad jis yra būtent kokie du ar trys mėnesiai) pradedi mąstyti ką čia veiki ir ar tas kelias, kuriuo eini, pasirinktas tikrai teisingai. Eini gatve ir matai tiek daug visko skirtingo, tiek gali veikti, o tavo pačio gyvenimas bėga. Turi pasirinkti tai, kas tave "veža". Bet kaip žinoti ir pasirinkti? Norisi sustabdyti pasaulį ir laiką ir ramiai viską išbandyti... Vis pasimeti ir kartas nuo karto klausi savęs ko nori labiausiai. Klausi savęs, nes kiti gali tik patarti, o sau atsakyti gali tik pats.

Atsakymas ateina ne iš karto, nes taip būtų per lengva. Gal gyvenimas ir yra paieška. Kaip ir sprendimas išvažiuoti, kuris atėjo bemaž per metus, taip ir patvirtinimas, kad pririnkai teisingai gali ateiti vėliau. Dvejonės kyla iš to, kad savo kasdienybėje užmiršti tuos tikruosius norus ir svajones, kurios išvažiuojant atrodė lyg ir aiškios, tačiau dabar matau, kad nebuvo sudėlioti taškai ir kableliai ant kiekvieno tikslo. Galvoju, kad nieko baisaus, jeigu kyla naujų minčių ir svarstai apie kardinaliai naujus tikslus. Guodžiu save tuo, kad daug svarbiau turėti daug naujų gyvenimo scenarijų, negu matyti prieš save tik blankų lapą be jokio kelio. Maniau, kad pasirinkau išvažiuodamas, bet iš tikrųjų tik dabar išsikėliau tikslą- atrasti. Nereikia bijoti keisti to, kas atrodo esant teisinga.

Senoliai sako senais laikais tokių egzistencinių prasmės paieškų ir minčių nekildavo. Sako, kad tokios mintys kai bandai save surasti yra "išpindėjimas" iš gero gyvenimo. Juk anksčiau žmonės buvo laimingi gavę pavalgyti. Gal ir taip, nes ne karo metas. Nauji laikai atrodo gražiau, yra ką pavalgyti, kur gyventi, o ir pats išlikimas yra gan paprastesnis, nes jeigu turi darbą- maisto gali nueiti tiesiog į parduotuvę. Jeigu tingi- tau visada gali atvežti su pristatymu į namus. Bet tiesa ta, kad negalėsime niekada palyginti dviejų nepalyginamų dalykų- "išlikimo" laikų ir "informacinio" amžiaus, kuris yra greitesnis už tave patį. Tai tiesiog skirtinga ir viską galima paaiškinti gan paprasta Maslou poreikių piramide.

Susikoncentruoti ir labiau išgryninti ko nori- gali padėti meditacija. Tai atradau jau seniai, bet dažnai pritrūksta valios. Nustembi kiek daug paprastų ir nemokamų dalykų yra. Tereikia daryti. Tam, žinoma, reikia energijos iš savęs- pasiryžimo, kantrybės bei tęstinumo. Daug meditacijos tema nesiplėsiu, nes tiems, kam reikia- susiras patys. Daug medžiagos ta tema galima surasti tiek tekstiniu, tiek video pavidalu. Šiek tiek apibrėžta būtų čia: http://lt.wikipedia.org/wiki/Meditacija

Tai- padeda. Įrodyta praktiškai :)

Šiek tiek nelabai siejasi su tekstu, bet norėjau paminėti naudingą dalyką/faktą, kurį neseniai knygoje skaičiau knygoje "Sukurk save iš naujo", kurią gavau dovanų prieš išvykdamas: gyvenime 90 procentų ar net gi daugiau jaudinamės ir nerimaujame dėl dalykų, kurie niekada taip ir nenutinka. Linkiu daugiau harmonijos ir ramybės. Tiek.  

Naujas džiaugsmas ir nauji bėgiai.

Neseniai internetu žiūrėjau tiesioginę Andriaus Tapino laidą „Tautos aikštė“. Tai buvo debatų laida apie emigraciją. Joje pastebėjau vieną labai aiškią mintį, kad emigruoti- reiškia viską pradėti nuo nulio ir tarsi emigravęs žmogus pačioje pradžioje tampa nieku. Tai veikiausiai būtų moksliškai neteisinga mintis. Emigravęs žmogus vis dar yra tas pats žmogus. Jis yra ta pati asmenybė ir ta asmenybė turi sukauptą tam tikrą gyvenimo patirtį. Keičiasi tik aplinka, o tą aplinką įtakoja pats asmuo. Juk nuo jo viskas priklauso. Jeigu jis nori keistis- gali tai padaryti. Jeigu nori liktų tokiu pačių- „no problem“.

Viena tiesa yra ta, kad kitoje šalyje esi tarsi molis ir turi galimybę lipdyti save iš naujo. Tu gali kurti naujus įsitikinimus ir atrasti naujas galimybės. Gali iš naujo suprasti, kad esi mažas taškelis visatoje, bet gali labai daug. Kad gyvenime galima labai daug kartų nusileisti ant žemės, paminti savo EGO ir vėl pakilti labai labai daug kartų. Pažinti naujus žmones ir įgauti neįkainojamos patirties ateičiai. Juk pati pačiausia LT patriotė Nijolė Oželyte savo kalboje yra pasakiusi, kad jeigu būtų galėjusi- būtų išskridusi pačiu pirmiausiu maršrutu. Būtent dėl žingeidumo ir ambicijų atrasti vis kitus dalykus. Kiekvienam juk savaip viskas svarbu ir įdomu  (kam įdomu- čia ta teisinga kalba apie Lietuvą ir jos žmones: http://www.youtube.com/watch?v=jzbCl5Lt7qk).

Gyvenu jau pusantro mėnesio. Ilgą laiką netgi neprisėdau prie tinklaraščio dėl vienos priežasties- viduje buvo labai sunku. Retkarčiais suabejoji ką darai ir ar gerai darai. Retkarčiais, o kartais ir dažnai nebetiki savimi, o kartais pasijauti, kad gyveni tarsi sapne. Juk tiek daug visko nutiko per tokį trumpą laiką ir kartais per visus metus tiek daug visko netenka patirti, kaip per šiuos pusantro mėnesio.  Tokiomis sunkumo akimirkomis neįtikėtinai labai padeda paprasti padrąsinimo žodžiai ir kitų tikėjimas tavimi. Šiame įraše noriu labai padėkoti savo draugams su kuriais gyvenu Londone (tie trys namiškai žino apie ką konkrečiai kalbu). Taip pat ir esantiems Lietuvoje (kadangi jų yra labai nedaug- todėl taip pat žino kam tai adresuota). Paprastas nuoširdus AČIŪ už gerą žodį ir malonias staigmenas. Man tai labai svarbu.

Pusantro mėnesio nežinios ir daug jėgų (vėliau tikriausiai atrodys, kad buvo nesunku ir paprasta) vis dėl to nuvedė teisingu keliu. Šiuo metu jau turiu darbą ir mano kelias tarsi prasideda. Čia tas tikrasis startas, kaip tramplinas, nuo kurio prasidės viskas ir nuo kurio aš tobulėsiu dar greičiau. Aš labai stengsiuosi įrodyti (visų pirma sau), kad aš GALIU ir toliau eiti.

Baigiu įrašą, uždarau kompiuterį ir einu į pirmąjį savo darbą Londone, kuo labai džiaugiuosi. 

„Kai vagys ateina į tavo namus- juk jų tikrai neįsileidi? Tai kam įsileidi blogas mintis“ (autoriaus nežinau, todėl kam reikia reikėtų paGoogl'inti) :)